koliekas

×koliẽkas, -à (l. kaleka, kaleki) adj. (2, 4); MP361 raišas; neįgalus: Tas žmogus visai koliekas Šd. Ką jis gali dirbti, koliekas žmogus Žg. Sako, kad šis jūs arklys koliekas Vv. Aš ubagėlis koliẽkas, einu per lauką kaip čviekas Ds. Iš koliẽko žmogaus juoktis nevalna Trgn. Kai pirksi karvę, žiūrėk, kad nebūtų koliekà Slk. Jį visai padarė kolieką: nulaužė koją Sdr. Neįkišk kojos į maniežą, paliksi koliekas ant viso amžiaus Vkš. Po karo beveik visi koliekì liko: vienas rankos neteko, kitas akių Smn.